Vasario numeryje tæsiamas skaitytojø teigiamai priimtas sumanymas ðiemet „Artumoje“ svarstyti dorybiø ir ydø temà, matant, kaip nûdien ỹra tai, kas amþiø patikrinta. Vis dëlto tikëdama, kad þmogaus ðirdis ilgisi tikrø, gerø dalykø savo gyvenime, vasario „Artuma“ bando suvokti, kas yra skaistumas ðiandienos þmogui. Ar tai tebëra gëris ir mûsø dienø tikrovë? Akivaizdu, „Artuma“ liks balta varna tarp leidiniø, ánirtingai eksploatuojanèiø atvirkðèià – neskaistos – temà, ir tarp tø, kuriems skaistumas sukelia pagoniðkà „þaliø rûteliø“ asociacijà.

Bet ðis „Artumos“ numeris tikrai ne apie rûteles. Þurnale keliama mintis, jog nuvertinti tyrumà iki banalybës „reikðtø ne tik áþeisti dovanotojà – Dievà, bet ir netekti svarbios þmogiðkumo dalies“. Skaistumas, aiðku, neatsiejamas nuo þmogaus lytiðkumo, taèiau krikðèioniðkoje perspektyvoje atsiveria ir kaip dar viena Dievo dovana. Ji leidþia á daug kà gyvenime þvelgti tyresniu þvilgsniu, jà rinkdamiesi galime labiau tapti patys savimi. O nesirinkdami... Deja, kaip primena þurnalo virðelis su pirmøjø tëvø drama rojaus sode, nebeturim laimës nesirinkti. Biblinis-teologinis temos komentaras taip pat sako: esame savo „minèiø ir valios buveinë“.

Ir pavojø ðiandien netrûksta. Vienas jø, kaip teigiama þurnale, vis daugiau vietos iðsikovojanti virtuali realybë, kur galima pamesti galvà ir netgi suardyti ðeimas. Ir rinktis kasdien reikia, ir tenka kasdien „pasibarti su savo geismais ir polinkiais“ – dël to, kaip primenama, net ðventieji krisdavæ á pusnis ar erðkëtynus. Ir grumtis ne tik su savimi – gal net á kryþiaus þygá kilti, kad geri ir ðvarûs dalykai nebûtø ðiandien atmetami visuomenëje kaip atgyvena. Ir daugiau pamàstyti – skaitant apie jaunimo iððûkius – kaip nelengva ypaè jaunam þmogui daryti savo pasirinkimus anaiptol ne tyrame suaugusiøjø pasaulyje. Ne tik jauniems ar nesusituokusiems skiriamas straipsnis apie ikisantuokiná skaistumà – be dëmesio galbût neliks mintis, jog skaistumo dorybë neuþmirðtina ir santuokiniame gyvenime.

Áspûdingai ir ið dabarties þvelgiant atrodo didysis XIX a. þemaièiø ganytojas ir dorintojas Motiejus Valanèius. Jo paminëjimas „Artumoje“ 210-øjø gimimo metiniø proga primena ne tik plaèiai þinomà blaivinimo akcijà.

„Artumos“ skaitytojai vasará, kaip ir kiekvienà mënesá, kvieèiami gyventi Baþnyèios „pulsu“, jos liturginiu laiku. Jie þurnale ras ir iðskirtinio Baþnyèios gyvenimo ávykio – popieþiaus Jono Pauliaus II visai netrukus vyksianèio skelbimo palaimintuoju komentarus, aptariamà Baþnyèios Lietuvoje ekumeninës vienybës gestà – bendrà konferencijà dël krikðèioniðkos ðeimos ir vertybiø.

Šalia pagrindinës temos vasario „Artumoje“, be áprastø rubrikø ir publikacijø, – dar ir krikðèioniðkojo „drugnumo“ klausimas; ir jaunos autorës Gabrielës Gailiûtës paakinimas nesibaiminti antikrikðèioniðkø provokacijø, bet mokytis debatø meno su kitaminèiais; ir ðiandien labai svarbus susivienijusiø ðeimø uþmojis konkreèiais maþais þingsneliais prie „apskrito stalo“ spræsti dideles problemas.

Dalë Gudþinskienë